 |
Kunigo dienoraštis
Labai jaudinausi prieš savo pirmąsias mišias, kad net negalėjau kalbėti. Prieš antrąsias mišias kreipiausi į vyskupą pagalbos ir klausiau, ką daryti, kad bent kiek atsipalaiduočiau. Jis man patarė štai ką:
- Įlašink keletą lašų degtinės į vandenį ir pamatysi, kaip per kitas savo mišias atsipalaiduosi.
Kaip patarė, taip ir padariau. Kitą sekmadienį jaučiausi taip atsipalaidavęs, kad galėjau perrėkti net didžiausią triukšmą. Tikrai buvau atsipalaidavęs.
Kai grįžau namo, radau vyskupo raštelį, kuriame buvo tokie pastebėjimai:
Brangus kunige,
1. Kitą kartą įlašinkite į vandenį kelis lašus degtinės, o ne kelis lašus vandens į degtinę.
2. Nėra reikalo dėti citrinos skiltelės ir druskos ant taurės kraštų.
3. Tas namukas šalia altoriaus yra klausykla, o ne WC.
4. Venkite ramstytis į Marijos skulptūrą ir ypač ją glamonėti bei bučiuoti.
5. Dievo įsakymų yra 10, o ne 12.
6. Yra 12 apaštalų ir nei vienas iš jų nebuvo nykštukas.
7. Neturėtumėte kreiptis į Jėzų Kristų ir apaštalus sakydamas "JK & kompanija".
8. Neturėtumėte kalbėdamas apie Judą naudoti tokių terminų kaip "tas velnio išpera".
9. Neturėtumėte vadinti šv. Tėvo krikštatėviu.
10. Judas nepasmaugė Jėzaus Kristaus ir Bin Ladenas nieko bendro su tuo neturi.
11. Šventas vanduo skirtas šventinti, o ne kaktai atvėsinti.
12. Mišios niekada neskaitomos sėdint ant altoriaus laiptų.
13. Kai klaupiatės nedėkite biblijos po keliais, kad minkščiau būtų.
14. Vartokite žodį "Amen" vietoj "Oh, men".
15. Ostijos dalinamos tikintiesiems po išpažinties, o ne naudojamos kaip aperitivas vynui.
16. Stenkitės rengtis rūbus po sutana ir venkite vėdintis, kai būna karšta.
17. Iniciatyva kviesti tikinčiuosius šokti visai priimtina, bet daryti traukinuką bažnyčioje...
18. Nuvalykite užrašą "Ostijos baras" nuo bažnyčios durų.
P.S. Tas, kuris sėdėjo altoriaus kampe ir į kurį kreipėtės "transvestitas su sijonu", buvau aš!
Tikiuosi, kad kitą sekmadienį ištaisysite savo klaidas.
Vyskupas
Į troleibusą įsiropščia visiškai girtas, susitaršęs, pamėlęs bomželis. Šiaip ne taip sugeba atsisėsti ir pradeda skaityti laikraštį. Po kiek laiko pasisuka į šalia sėdintį (o ten kunigas) ir klausia:
- Klausyk, klebonėlis, tu čia protingas žmogus, tai paaiškink man - kas yra artritas?
Klebonas, norėdamas paskatinti žmogelį ateiti į doros kelią, sako:
- Artritas, sūnau mano, yra tokia baisi liga, kuri prasideda nuo besaikio alkoholio vartojimo, rūkymo, palaido gyvenimo būdo, svetimų moterų mylėjimo...
Bomželis net atsilošia, išplečia akis ir sušunka iš nuostabos:
- Aina sau!!! Nu čia tai geras!!! Vajezusėliau!!!
Klebonas pagalvoja, kad kiek persistengė ir ramina kaimyną:
- Žinai, sūnau mano, dievas yra, jis viską sutvarkys. Beje, seniai sergi artritu?
Tas atsako:
- Aš artritu tai nesergu, bet va laikraščiai rašo, kad popiežių ši liga baisiai kamuoja.
Visiškai girtas vyras įsvirduliuoja į bažnyčią, užeina į sakyklą, tačiau nieko nesako. Kunigas, norėdamas atkreipti jo dėmesį, sukosėja, tačiau girtuoklis vis tiek nieko nesako. Tuomet kunigas pabeldžia tris kartus į sieną, kad pagaliau prakalbintų vyrą. Galiausiai, girtuoklis prabyla:
- Be reikalo beldi, žmogau, čia irgi nėra popieriaus.
Naujasis rusas užsuko pas kunigą išpažinties... Pašnekėjo jie, pašnekėjo. Na, ir naujasis rusas sako: - Žinot, šventas tėve... Mane labai godumas kamuoja...
- Tai pasimelsk, sūnau mano. Ir pabandyk išpirkti savo nuodėmę.
- O kaip?
- Na, pavyzdžiui, duok 50 dolerių pirmam sutiktam žmogui, kai tik išeisi iš bažnyčios...
Išeina naujasis rusas iš bažnyčios, o aplink - tuščia. Paeina kiek toliau, mato - liekna mergina su "miniaku". Naujasis rusas prieina:
- Imkite 50 dolerių, panele.
- Reikia 100!
- Ką?.. Bet šventas tėvas sakė, kad 50...
- Jis pastovus klientas.
Rabinas su kunigu užeina į restoraną pavalgyti. Jie užsisako žuvies. Padavėjas atneša lėkštėje dvi žuvis - didelę ir mažą. Kurį laiką abu dvasininkai dvejodami žiūri į lėkštę. Rabinas ryžtasi pradėti pirmas ir įsideda didesnę žuvį. Kunigas gailiai žiūri į didelę žuvį rabino lėkštėje ir sako:
- Aš tai būčiau pasiėmęs mažesnę žuvį...
- Tai imk, ko lauki? - ramiai atsako rabinas.
Ateina vaikinukas į bažnyčią išpažinties ir klausia klebono:
- Aš miegojau vienoj lovoj su mergina, bet mes nieko nedarėm, ar tai nuodėmė?
Klebonas sako:
- Negerai vaikeli, padarei, negerai... Atgailai eik ir suvalgyk šieno kupetą!
Pasimetė vaikinukas sako:
- Bet juk aš ne arklys!
Atsiduso klebonas:
- Ne, tu tikrai ne arklys! Asilas tu, vaikeli, asilas...
Išpažintis pas kunigą:
- Šventas tėve, nusidėjau...
- Kuom, sūnau mano?
- Paslėpiau žydą per karą ir už tai ėmiau iš jo po 20 dolerių per savaitę.
- Tai nuodėmė, bet kadangi gailiesi, eik, sūnau mano, su taika...
- Ačiū, šventas tėve, bet turiu dar vieną klausimą...
- Klausau, sūnau mano...
- Ar galiu dabar pasakyti tam žydui, kad karas jau baigėsi?
Gydytojas apžiūrėjo pacientą ir pareiškė, kad jo sveikata gana puiki.
- Ir bendraujant su moterimis, pas jus irgi viskas gerai? - klausia gydytojas.
- Pora kartų per savaitę išeina...
- Du kart į savaitę?! Su jūsų sveikata ir jėgomis galima tris kartus per dieną.
- Žinoma norėtųsi daugiau, bet kaip kunigui ir tuo labiau mažame kaime, tai žinot gana sudėtinga.
Kunigas kala tvorą. Šalia stovi berniukas ir nenuleidžia nuo jo akių.
- Tu tikriausiai nori tapti staliumi, mažyli, - sako kunigas.
- Ne, man paprasčiausia įdomu, ką sako kunigai, kai pataiko plaktuku į pirštą.
Ateina vaikinas į bažnyčią atgailos. Atsiklaupia prie būdelės ir sako kunigui:
- Nusidėjau, tėve.
- Pasakok.
- Kartą nuėjau pas draugą. Tačiau buvo tik jo mergina. Lauke pylė kaip iš kibiro, o aš neturėjau skėčio, tai pasilikau. Na ir ką - patvarkiau aš ją...
Kunigas liepia pasakoti toliau.
- Kartą buvau pas uošvę. Lauke smarkiai lijo, aš ir vėl neturėjau skėčio... Na ir patvarkiau aš uošvę...
Kunigas klauso toliau.
- Kai kitą kartą nuėjau pas draugą, jis buvo vienas. Lauke lijo, skėčio neturėjau, nu ir ką - patvarkiau ir draugą...
Kunigas sako:
- Klausyk, gal tu jau eik namo, nes dangus niaukiasi, o tu, kaip matau, skėčio neturi.