Kalbasi du draugai:
- Iš kur tau mėlynė paakyje?
- Ai, sekmadienį prie pietų stalo meldėmės ir aš toj vietoj, kur "ir apsaugok mus viešpatie nuo pikto", į uošvę pažiurėjau...

Sėdi tėvas su sūnumi balkone:
- Tėveli, kodėl močiutė taip svyruoja?
- Kam močiutė, o kam uošvė... Paduok dar vieną apkabą.

- Kodėl tu darbe, juk tavo uošvienė mirė?
- Jūs pats liepėte nepainioti darbo su malonumais...

- Kai prasidėjo gaisras aš įbėgau į namą ir ant rankų išnešiau savo uošvienę lauk.
- Kas buvo tas buvo, nepergyvenk. Ko tik nepadarai išgėręs.

- Mielasis, kodėl kai atvažiuoja mano mama, tu jos niekada niekur nenuvedi?!
- Vedžiau, ir ne kartą, bet ji vis tiek kelią atgal randa...

Palaidojo uošvienę. Žentas stovi kapinėse prie ką tik supilto kauburėlio, staiga kažkoks paukštis praskrisdamas apdergia jam petį. Žentas lėtai pakelia akis į dangų ir tyliai sako:
- Tai jūs, uošvienėle, jau ten?

Antroji mano uošvienė daug geresnė už pirmąją - viską supranta iš pirmo smūgio.

Vyras su žmona ir uošve išvyko atostogų į Šventąją žemę. Per atostogas uošvė mirė. Laidojimo biuro darbuotojas jiems sako:
- Galime ją parsiųsti namo už 5000 dolerių arba galime ją palaidoti čia, Šventojoje žemėje, už 150 dolerių.
Vyras pagalvojo ir paprašė uošvę parsiųsti namo.
- Kodėl norite savo uošvę parsiųsti namo už 5000 dolerių, jei galite ją čia palaidoti vos už 150? - stebisi laidojimo biuro darbuojas.
- Prieš 2000 metų čia mirė vyras. Jis buvo čia palaidotas ir po trijų dienų prisikėlė. Negaliu taip rizikuoti, - atsakė vyras.

Žentas su uošve sėdi kambaryje, žiūri teliką, kalbasi. Uošvienė sako:
- Ech, trumpas tas gyvenimas, vat pagyvenau tik biškelį ir jau mirti laikas...
- Laikas, laikas, - pritaria žentas.

Eina žmogus pro daugiabutį namą, žiūri - ketvirtame aukšte užsikabinusi už balkono turėklų kabo moteris, o kažkoks vyras bando ją numesti. Praeivis rėkia:
- Klausyk, ką tu darai, žmogų užmuši!
- Nelįsk, čia mano uošvienė.
- Matai, gyvatė kaip stipriai įsikabinusi! Gal padėti?