 |
Skrenda čiukčia lėktuvu. Šalia jo sėdi moteris, o už jos - moters vyras. Jis prašo, kad čiukčia persėstų į jo vietą, bet jis nė už ką nesutinka.
Šalia jo stovinti palydovė kažką pakuždėjo čiukčiai į ausį ir tas greitai persėdo į vyriškio vietą.
Lėktuvui nusileidus, vyras klausia palydovės:
- Ką jūs jam pasakėte?
- Kad ta eilė į Vladivostoką neskris.
Parsivežė čiukčia mašiną. Susirinko čiukčiai, apžiūrinėja. Vienas pačiupinėja langus, sako:
- O, iš stiklo...
Kitas pačiupinėja kėbulą, sako:
- O, iš metalo...
Trečias pačiupinėja duslintuvą, sako:
- O, patinas...
Čiukčia ir geologas renka akmenukus Arkties vandenyno pakrantėje. Staiga mato tiesiai į juos atskubančią alkaną baltąją mešką. Šautuvų neturi. Čiukčia griebia slides ir paskubomis dedasi.
Geologas:
- Be reikalo. Bet kokiu atveju neįmanoma bėgti greičiau nei lokys.
- O man ir nereikia bėgti greičiau nei lokys. Man reikia bėgti greičiau už tave!
Atvažiavo čiukčia į Maskvą. Vos tik išlipo iš traukinio - po kitu ir palindo... Sumaigė jį ten... Grįžta jis pasveikęs namo po pusės metų... Žmona pasitiko, arbatinį užkaitė... Užvirė arbatinis - Uhūūūūūūūūūūūū!!! Čiukčia pribėgo, numetė arbatinį žemėn... Kojom, kojom... Sutrypė, sulamdė... Žmona:
- Kam tu taip?
Čiukčia:
- Juos, pabaisas, reikia užmušinėt kol maži...
Kalbasi du čiukčiai. Vienas sako:
- Klausyk, o kodėl tavo plaukai taip blizga?
- Ai, tai aš juos su kiaušiniais trinu, - atsako kitas.
- Nu tu ir gimnastas...
Atvežė čiukčia į Maskvą parduoti lapės kailiukų. Jam labai patiko viena maskvietė. Čiukčia jai ir sako:
- Aš tau vieną lapę – tu man vieną naktį.
Moteris sutiko. Kitą dieną jai patiko, kad galima taip lengvai užsidirbti lapę ir ji pasiūlė pakartoti. Pakartojo. Bet čiukčia nedavė kailiuko. Paėmė dar ir pirmąjį.
- Čiukčia norėjo – čiukčia mokėjo. Tu nori – tu moki.
Stovi du čiukčios. Vienas sako:
- Jei atspėsi kiek turiu elnių, atiduosiu tau abu.
Kitas pamąsto, pamąsto...
- Nežinau, gal tris?
Ką čiukčis daro kai sušala?
- Sėdi prie žvakės.
O ką daro kai dar labiau sušala?
- Užsidega žvakę.
Įsidarbino fabrike čiukčius. Pradirbo kokį mėnesį ir nuėjo direktoriui skųstis:
- Direktoriau, Čiukčia nedurnas.
- Ką? Gal ir nedurnas... O ką?
- Čiukčia nedurnas, o jį vadina durnium. Kasdien vadina.
- Kas vadina?
- Petraitis vadina. Sako: "Čiukcia durnas".
- Gerai, pakalbėsiu su Petraičiu.
Išsikviečia direktorius Petraitį ir sako:
- Buvo čiukčia atėjęs, skundėsi, kad tu jį nuolat durniumi vadini.
- Bet jis ir yra durnius. Nežinau, kaip kiti, bet šitas tai durnius. Galiu pademonstruoti.
- Gerai, pademonstruok.
Petraitis pakviečia čiukčią, duoda jam savo namų raktus ir taria:
- Nubėk pas mane namo, pažiūrėk, ar aš ten esu.
Čiukčia nubėga. Petraitis taria:
- Na, matote? Sakiau, kad durnius?
- Na jooo... Galėjo juk paskambinti...
Geologas klausia čiukčio piemens:
- Tėvai, sakyk, kiek tavo elniai per sezoną ragų duoda?
- Juodi ar balti?
- Na, sakykim, juodi.
- Aaaaa... Juodi - du kilogramus.
- O balti?
- Ir balti du kilogramus.
- O sakyk, tėvai, kiek jiems reikia pašaro per dieną?
- Juodiems ar baltiems? - pasitikslina piemuo.
- Na, juodiems.
- Juodiems - vieno kilogramo.
- O baltiems? - nerimsta geologas.
- Ir baltiems vieno kilogramo.
Geologas įsiunta:
- Tai ko tu man galvą suki? Kodėl visą laiką klausi, juodi ar balti, jei rezultatas tas pats?!
- Naaa... Taigi juodi tai mano elniai, - atsako čiukčia.
Geologas supratingai:
- Aaaa... O balti?
- Ir balti mano.