- Gydytojau, padėkite. Man dvejinasi akyse!
- Nusiraminkite ir atsisėskite ant kėdės.
- Ant kurios?

Vienoje ligoninėje lygiai 11 val. miršta 132 reanimacijos palatoje gulėję ligoniai. Išsigandę gydytojai sumanė patikrinti, kas čia vyksta. Kitą dieną prieš 11 val. visi gydytojai suėjo į tą palatą. Kai kurie jų nešėsi Biblijas, kiti - medinius kryžius. Štai ir 11 val. Į palatą įžengia valytoja, išjungia gyvybę palaikantį aparatą ir įjungia dulkių siurblį.

Pacientas skundžiasi gydytojui, kad jam pastoviai skauda galvą. Gydytojas:
- Geriate?
- Niekada gyvenime!
- Rūkote?
- Net nebandžiau.
- O kaip dėl moterų?
- Apsaugok, Viešpatie! Net negalvoju apie jas.
- Tai jūs, ponas, esat šventas žmogus! Turbūt Jums, galvą aureolė spaudžia...

Susirūpinęs vyras atvyksta pas daktarą pasikonsultuoti dėl žmonos negalios:
- Daktare, aš manau, kad mano žmona kursta... Ji niekada neišgirsta, ką jai sakau ir turiu tą patį kartoti kelis kartus...
- Na, - atsako daktaras, - grįžkite namo, atsistokite nuo žmonos tris metrus ir užduokite jai klausimą. Jei ji neišgirs, atsistokite už dviejų metrų ir vėl paklauskite. Jei neatsakys, dar priartėkite per metrą. Taip galėsite nustatyti jos kurtumo lygį.
Vyras grįžo namo ir tiksliai vykdė, ką daktaras jam patarė: atsistojo už trijų metrų nuo žmonos, kuri tuo metu pjaustė daržoves, ir garsiai paklausė:
- Brangioji, kas pietums?
Jokio atsakymo. Jis priėjo vienu metru arčiau ir vėl paklausė:
- Brangute, ką gamini pietums?
Vėl tyla. Jis priėjo dar arčiau. Bet ir vėl jokio atsakymo. Galiausiai susierzinęs priėjo prie pat žmonelės ir jai į ausį suriko:
- Kas pietums, brangioji, aš klausiu?
Ji pažvelgė piktai:
- Viešpatie! Aš tau jau ketvirtą kartą sakau - daržovių troškinys!!!

Ateina žmogelis pas daktarą. Daktaras, net nepakėlęs akių į pacientą, jam sako:
- Nusirenkite.
Paima zelionkos, prieina prie paciento ir nudažo jo vieną kiaušinį žaliai. Tuomet grįžta prie stalo ir kažką užrašęs į ligonio istorijos kortelę, paduoda pacientui ir liepia nueiti į kitą kabinetą. Na žmogelis nueina, o ten kitas daktaras atsiverčia kortelę, perskaito rimtu veidu ir liepia vėl nusirengti. Žmogelis vėl visas nusirengia, daktarėlis paima raudoną rašalą ir nudažo kitą kiaušinį raudonai, ir vėl kažką parašo į kortelę, bei siunčia grįžti į ankstesnį kabinetą. Žmogelis išeina iš kabineto ir nutarė paskaityti, kas toje ligonio kortelėje parašyta, atsiverčia ir mato:
"Sveikinu jus kolega su Šv. Velykom".
"Dėkui jus taip pat".

Vyras susijaudinęs skambina šeimos gydytojui:
- Pone daktare, atvykite kuo greičiau, mano žmona prarijo kamščiatraukį.
- Lekiu, - atsako šis. Po poros minučių dar vienas skambutis:
- Pone daktare, galite nevažiuoti, radau kitą.

Pareina žentas namo, nusirengia iki pusės. Prieina prie uošvienės ir sako:
- Spjauk man ant nugaros.
Uošvienė nespjauna. Žentas sako:
- Nu prašau, maldauju spjauk.
Uošvienė ir klausia:
- Kam tau reikia, kad aš spjaučiau?
Žentas atsako:
- Buvau pas gydytoją, nes nugarą skaudėt pradėjo. Gydytoja liepė ant skaudamos vietos gyvačių nuodų papurkšt.

Pas psichiatrą:
- Daktare, aš nuolat sapnuoju ta patį košmarą: uošvienę, kuri už pavadėlio vedžioja krokodilą. Jūs tik įsivaizduokit: gruoblėta, žalsvai pilka oda, tamsiai rudos karpos, neapykanta degantis žvilgsnis ir baisūs, geltoni ir aštrūs dantys...
- Taip, tai iš tikro baisu...
- Palaukit, daktare, aš dar apie krokodilą nepapasakojau...

Pacientas:
- Daktare, kaimynai laiko mane bepročiu todėl, kad aš dievinu dešreles.
Daktaras:
- Kvailystės! Aš irgi mėgstu dešreles.
Pacientas:
- O! Tada eime su manim! Aš jums parodysiu savo kolekciją!

Operacija. Tragiškas ligonio balsas:
- Daktare, aš, atrodo, nemiegu.
- Negali būti!
Daktaras toliau ruošiasi operaijai.
- Garbės žodis, nemiegu.
- Na baik tu!
Daktaras pjauna.
- Aaaa! Skauda.
- Žiūrėk tu man, tikrai nemiega.
- O ką aš jums sakiau.
- Na, tai tylėk ir kvėpuok savo chloroformą. Duokite jam dar.
- Kaifas! Dar galima?
- Galima.
- O dar?
- Galima. Skelkit jam kirvuku per galvą.
- Geras!!! O dar kirvuku?
- Užteks, per daug priprasi.
- Na, kaip ten, daktare? Žaizda nepavojinga?
- Klausyk, tu man trukdai.
- Galiu ir išeit.
- Gerai jau, gulėk. Nieko čia pavojingo. Kulka kiaurai perėjo, nieko rimto nekliudė. Kas per kretinas į tave šovė?
- O kodėl kretinas?
- Argi taip šaudoma! Reikėjo truputį aukščiau ir kairiau. O kaip viskas įvyko?
- Ai, viskas labai paprasta, daktare. Guliu su meiluže, ramiai taip, nieko neliečiu, tik ją, o čia šast! Bast! Vyras grįžta.
- A! Vyras šaudė.
- Neee... Lekiu pro balkoną, nieko neliečiu, tiktai šast! Bast! Ant milijonieriaus mylimiausio šuns.
- Tai milijonierius šaudė.
- Šaudyt šaudė, bet taip ir nepataikė. Bėgu sau nuogas gatve, nieko neliečiu, girdžiu bast! Kažkas vejasi. Pasirodo, žmogžudys, seksualinis maniakas.
- O šitam ko šaudyt?
- Ne, jis mane tik švelniai dusino. Baikeriai girti tuo metu važiavo pro šalį, tris kvartalus nuo jų bėgom.
- Baikeriai, sakai...
- Ką ten, vaikai dar... Na, maniaką tai jau papjovė, kas buvo, tai buvo.
- Na, tai kas gi šaudė?!
- O jūs klausykit. Užbėgu į komercinę parduotuvę, bandau kokias kelnes susirast, o čia šast! Iššoka sargas.
- Šaudydamas?
- Ne, atsišaudydamas. Paskui mane į parduotuvę plėšikai įgriuvo.
- Tai jie šaudė?
- Ko jie ten šaudys - suguldė ant pilvų ir lituokliu, lituokliu... Gerai, kad sargas prieš mirtį spėjo juos įtikint, kad aš čia pašalinis. Paleido. Išeinu, o priešais graži mergina ir viešbučio beišeinanti. O aš taigi nuogas. Ji tik kapt iš rankinuko pistoletą ir tik pokšt!
- Pataikė?
- Ir dar ne kartą... Tik pistoletas jos dujinis buvo.
- Velniai griebtų, o tai skylė iš kur?
- Pareinu ryte namo pas žmoną. Nuogas, sumuštas ir dar nuo dujų apsvaigęs. Nieko nesiruošiu liet, ir staiga šast! Iššoka uošvė su dvivamzdžiu.
- Pataikė?
- Taip...
- Na, pagaliau!
- Žmonai į užpakalį... Šratais.
- Na, klausyk, tavo vietoj aš pats nusišaučiau...
- Tai kaip jūs manot, kodėl aš čia?