 |
Pas psichiatrą:
- Daktare, aš nuolat sapnuoju ta patį košmarą: uošvienę, kuri už pavadėlio vedžioja krokodilą. Jūs tik įsivaizduokit: gruoblėta, žalsvai pilka oda, tamsiai rudos karpos, neapykanta degantis žvilgsnis ir baisūs, geltoni ir aštrūs dantys...
- Taip, tai iš tikro baisu...
- Palaukit, daktare, aš dar apie krokodilą nepapasakojau...
Pacientas:
- Daktare, kaimynai laiko mane bepročiu todėl, kad aš dievinu dešreles.
Daktaras:
- Kvailystės! Aš irgi mėgstu dešreles.
Pacientas:
- O! Tada eime su manim! Aš jums parodysiu savo kolekciją!
Operacija. Tragiškas ligonio balsas:
- Daktare, aš, atrodo, nemiegu.
- Negali būti!
Daktaras toliau ruošiasi operaijai.
- Garbės žodis, nemiegu.
- Na baik tu!
Daktaras pjauna.
- Aaaa! Skauda.
- Žiūrėk tu man, tikrai nemiega.
- O ką aš jums sakiau.
- Na, tai tylėk ir kvėpuok savo chloroformą. Duokite jam dar.
- Kaifas! Dar galima?
- Galima.
- O dar?
- Galima. Skelkit jam kirvuku per galvą.
- Geras!!! O dar kirvuku?
- Užteks, per daug priprasi.
- Na, kaip ten, daktare? Žaizda nepavojinga?
- Klausyk, tu man trukdai.
- Galiu ir išeit.
- Gerai jau, gulėk. Nieko čia pavojingo. Kulka kiaurai perėjo, nieko rimto nekliudė. Kas per kretinas į tave šovė?
- O kodėl kretinas?
- Argi taip šaudoma! Reikėjo truputį aukščiau ir kairiau. O kaip viskas įvyko?
- Ai, viskas labai paprasta, daktare. Guliu su meiluže, ramiai taip, nieko neliečiu, tik ją, o čia šast! Bast! Vyras grįžta.
- A! Vyras šaudė.
- Neee... Lekiu pro balkoną, nieko neliečiu, tiktai šast! Bast! Ant milijonieriaus mylimiausio šuns.
- Tai milijonierius šaudė.
- Šaudyt šaudė, bet taip ir nepataikė. Bėgu sau nuogas gatve, nieko neliečiu, girdžiu bast! Kažkas vejasi. Pasirodo, žmogžudys, seksualinis maniakas.
- O šitam ko šaudyt?
- Ne, jis mane tik švelniai dusino. Baikeriai girti tuo metu važiavo pro šalį, tris kvartalus nuo jų bėgom.
- Baikeriai, sakai...
- Ką ten, vaikai dar... Na, maniaką tai jau papjovė, kas buvo, tai buvo.
- Na, tai kas gi šaudė?!
- O jūs klausykit. Užbėgu į komercinę parduotuvę, bandau kokias kelnes susirast, o čia šast! Iššoka sargas.
- Šaudydamas?
- Ne, atsišaudydamas. Paskui mane į parduotuvę plėšikai įgriuvo.
- Tai jie šaudė?
- Ko jie ten šaudys - suguldė ant pilvų ir lituokliu, lituokliu... Gerai, kad sargas prieš mirtį spėjo juos įtikint, kad aš čia pašalinis. Paleido. Išeinu, o priešais graži mergina ir viešbučio beišeinanti. O aš taigi nuogas. Ji tik kapt iš rankinuko pistoletą ir tik pokšt!
- Pataikė?
- Ir dar ne kartą... Tik pistoletas jos dujinis buvo.
- Velniai griebtų, o tai skylė iš kur?
- Pareinu ryte namo pas žmoną. Nuogas, sumuštas ir dar nuo dujų apsvaigęs. Nieko nesiruošiu liet, ir staiga šast! Iššoka uošvė su dvivamzdžiu.
- Pataikė?
- Taip...
- Na, pagaliau!
- Žmonai į užpakalį... Šratais.
- Na, klausyk, tavo vietoj aš pats nusišaučiau...
- Tai kaip jūs manot, kodėl aš čia?
Ateina moteriškė pas daktarą:
- Daktarėli, man ant gaktos neauga plaukai!
Daktarėlis žiūri ir klausia:
- Kiek kartų per dieną jūs "tai" darote?
- Na, 5-6 kartus.
- Gerbiamoji, ant autostrados žolė irgi neauga.
Atvažiuoja į polikliniką moteriškė iš Šalčininkų rajono. Pirmo sutikto gydytojo klausia:
- Man reikia pas zubnyką.
- Gal pas stomatologą?
- O očnykas ar šiandien priima?
- Klausiat apie okulistą?
- O jūs pats kuo dirbat?
- Jūsų žodžiais tariant, dirbu pizduku. O šiaip tai aš - ginekologas.
Staiga iš psichiatrinės ligoninės išbėga žmogus su kėde, pamato einant nepažįstamą senuką ir pradeda vytis. Senukas ima bėgti, ligonis iš paskos. Pavargo senukas, atsirėmė į medį ir galvoja, kas bus toliau. Pribėgęs ligonis mandagiai sako:
- Prašom sėstis!
- Daktare, o gal į reanimaciją?
- Ligoni, neužsiiminėkit saviveikla! Pasakiau - į morgą, vadinasi, į morgą.
Pacientas, atėjęs pas gydytoją, skundžiasi:
- Gydytojau, aš dirbu kaip arklys, valgau kaip kiaulė, pavargstu kaip šuo. Ką man daryti?
- Nežinau, aš ne veterinaras... Kitas!