Ateina kartą Petka pas Čepajevą ir sako:
- Nori mįslę užminsiu?
- Nu, davai.
- Be langų, be durų - pilna troba baltų žmogeliukų. Kas?
- Hm, nežinau.
- Agurkas. Gerai, užduosiu dar.
- Varyk!
- Padalinta į dvi dalis, bet ne žemė. Kas?
- Hm... Nežinau.
- Ogi subinė!
- Aaa. Aišku.
- Na gerai, paskutinė. Du apvalūs, vienas ilgas, visom bobom reikalingas. Kas?
- Taigi aišku, b...
- Žirklės, balvone tu.
Susinervinęs vaikšto Čepajevas ir susitinka Anušką, sako:
- Nori mįslę užminsiu.
- Nagi, bandyk!
- Be langų, be durų, pilna subinė agurkų. Kas?
- Žinai, Čepajevai, čia kažkokia nesąmonė gaunasi.
- Ir aš taip manau, o Petka: žirklės, žirklės...

Pardavėjas, sekretorė ir jų šefas eidami pietauti rado senovinę aliejaus lempą. Jie ją patrynė ir lauk išlindo dvasia.
- Ačiū, kad mane išleidot... Dabar aš išpildysiu po vieną jūsų norą, - tarė dvasia.
- Mano pirma! Mano pirma! - nekantravo sekretorė. - Noriu į Bahamus: plaukioti jachta, apsipirkinėti ir neturėti jokių bėdų...
Pūūūf!... Ir ji dingo...
- Dabar mano! Dabar mano! - suskubo pardavėjas. - Noriu į Havajus: ilsėtis paplūdimy su asmeniu masažuotoju ir gerti begalę Pina Coladų...
Pūūūf!.. Dingo ir jis...
- Ok, dabar tavo eilė! - sako dvasia susimąsčiusiam šefui.
Šefas:
- Aš tik noriu, kad tie abudu būtų ofise po pietų...
Moralas: Visada leisk šefui kalbėti pirmam!

Petriukas neatėjo į mokyklą. Sekančią dieną mokytoja klausia, kur šis trainiojosi.
- Namie buvo gaisras ir su seneliu nelaimė...
- Na, tai papasakok smulkiau.
- Iš ryto nuėjau į parduotuvę pieno. Grįžtu - butas dega. Butas devintame aukšte, o ten senelis.
- Tai senelis sudegė?
- Ne, atvažiavo ugniagesiai ir ėmė pilti vandenį.
- Tai senelis nuskendo?
- Ne, iššoko per langą.
- Reiškia užsimušė.
- Ne, ugniagesiai ištiesė brezentą.
- O kaip gi senelis?
- Nuspyruokliavo atgal į butą.
- Sudegė?
- Ne.
- Paskendo?
- Ne.
- Tai kas gi atsitiko su seneliu?
- Vėl iššoko.
- O toliau?
- Nuspyruokliavo atgal į butą. Po to vėl iššoko ir vėl nuspyruokliavo atgal į butą. Vėl iššoko ir vėl atgal... Ir taip labai ilgai.
- Petriuk, tai kas atsitiko seneliui?!
- Teko nušauti, atsibodo jis visiems...

Gyveno kartą tolimame tolimame iškyšulyje žmogelis, kuris buvo švyturio prižiūrėtojas. Tame švyturyje jis ir gyveno. Vakarais uždegdavo šviesą bokšto viršuje, rytais užgesindavo. Ir štai vieną naktį siaučia baisi audra, žaibuoja, bangos milžiniškos... O tarp tų bangų - mažytis laivelis, o laivelyje - paštininkas. Keikiasi, burnoja baisiausiai. Tarpais vis persižegnoja, kad nenuskęstų. Priplaukia vargais negalais iki to švyturio, išlipa visas permirkęs, sušalęs, leisgyvis. Rankose - laiškas žmogeliui iš švyturio. Po ilgo beldimosi tas pagaliau atidaro duris. Paštininkas jau nebetverdamas rėkia:
- Ožy tu nelaimingas, gyvena čia visokie pasaulio krašte, vos galo negavau tą laišką nešdamas...
Na ir taip kokias 5 minutes. Žmogelis klausia:
- Viską pasakei?
- Viską.
- Tai va, jei dar aiškinsi, tai laikraštį užsiprenumeruosiu.

Vyksta pamoka. Mokytoja klausia:
- Vaikai, kokius vaistus žinote?
Ranką kelia Onutė:
- Dimedrolis!
Ranką kelia Marytė:
- Analginas!
Ranką kelia Petriukas:
- Viagra.
- Petriuk, kaip tu šitaip gali... Ir nuo ko gi šitie vaistai? - klausia mokytoja.
- Nuo trydos.
- Kaip tai nuo trydos?
- Na, kiekvieną vakarą po vakarienės mama tėtei duoda viagros ir sako: gerk, tai gal tas tavo šūdas sukietės!

Randa naujasis rusas gatvėje 1 centą ir klausia praeivio, kas tai.
– 1 centas, t.y. pinigas, – atsako praeivis.
– Tai ką už jį galima nusipirkti?
– Nieko.
– Tai kas čia tokio?
– Pinigas, 1 centas.
Naujasis rusas ir vėl klausia:
– Tai ką už jį galima nusipirkti?
Nusibodo praeiviui aiškinti:
– Viską, viską gali nusipirkti!!!
Nueina naujasis rusas į parduotuvę, prisikrauna vežimėlį prekių, privažiuoja prie kasininkės, deda 1 centą ant prekystalio. Pardavėja žiuri į centą, į rusą, į centą, į rusą.
Rusas jai sako:
– Ko žiūri, grąžos neturi?

Žmona prašo vyro, kad šis pakalbėtų su sūnumi apie mokslą, gyvenimą, ūkį ir bites, nes sūnus tik vienetais mokosi.
- Turime rimtai pasišnekėti, - sako tėvas sūnui. - Gal cigarą?
- Ne, ką tu, tėveli, aš dar per jaunas.
- Tai gal taurelę konjako?
- Oi ne, ne, dar per jaunas.
- Gal nori sūnau "Playboy" žurnalą pavartyti?
Sūnus paima žurnalą, blizgančiom akim varto, varto ir klausia tėvo:
- Nu ir mergičkos, tėti, net nežinojau, kad tokių būna. Kas su jomis naktį miega?
- Tik pirmūnai, sūneli, tik pirmūnai...

Ateina mergina pas ginekologą. Ginekologas apžiūri, akys išsprogsta, nes mergina neįtikėtino grožio. Ginekologas pasako jai nusirengti ir atsigulti ant apžiurėjimo stalo.
Ji atlieka viską, kas buvo pasakyta.
Ginekologas liečia jos odą ir klausia jos:
- Ar žinai dėl ko taip darau?
Mergina sako:
- Ne.
Ginekologas:
- Kad galėčiau patikrinti ar sveika jūsų oda.
Tada priartėja prie krūtinės ir vėl klausia.
Ji atsako:
- Ne.
Ginekologas:
- Dėl to, kad paieškočiau ar nėra kokių guzelių.
Tada jis pradeda ją pamylėti ir vėl klausia...
Ji:
- Dabar jau žinau ką jūs darot.
Ginekologas:
- Iš tikrųjų???
Mergina:
- Taip, jūs ieškote AIDS dėl kurio atėjau pasitarti.

Rojus. Adomas su Ieva nuobodžiauja sode. Pas juos nusileidžia Dievas ir sako:
- Vaikai mano, turiu jums dvi dovanas, tik reikia pasirinkti kuriam atiteks kuri... Pirma dovana – sisioti atsistojus.
Adomas iš karto pašoka, pradeda garsiai šaukti ir galvą į medžius daužyti, kad jam labai reikalinga šita dovana, apie ją jis visą gyvenimą svajojo ir t.t. Ieva jam nusileidžia ir dovana atitenka Adomui. Jis visas laimingas pradeda šaukti, šokinėti, lakstyti po sodą čiurkšdamas ant visko kas papuola pakeliui. Ant medžių, ant gėlių, ant kiekvieno vabaliuko ar tiesiog ant takelio! Ieva ir Dievas stovėjo vienas šalia kito ir žiūrėjo į šitą beprotybę... Ir tada Ieva paklausė:
- Dieve, o kokia gi antroji dovana?
Dievas atsakė:
- Smegenys, Ieva... Smegenys! Bet smegenis, Ieva, teks taip pat Adomui atiduoti, nes kitaip jis čia viską apmyš.

Išeina iš restorano Palangoje linksmai nusiteikęs vyrukas, įsėda į savo „Mersą“ ir be galo nustebęs skambina policijai:
– Klausykite, kol gėriau mano mašiną kažkas apšvarino: pavogė vairą, pedalus, netgi prietaisų skydelį. Atvykite.
– Gerai, laukite,– pasigirsta ragelyje.
Po minutės vyrukas vėl skambina:
– Nebereikia, galite dėl vagystės nevažiuoti. Viskas savo vietose: ir vairas, ir pedalai, ir skydelis.
– Kas čia per stebuklai?
– Aš tiktai persėdau nuo galinės ant priekinės sėdynės.
– Aa... tada laimingo kelio.