 |
Sukūrė mokslininkai superkompiuterį, galingiausią pasaulyje, tiesiog mąstantį. Ir uždavė jam klausimą:
- Ar dievas yra?
Kompiuteris pamąstė ir tarė:
- Nepakankamai informacijos, prijunkite mane prie visų kitų superkompiuterių.
Mokslininkai prijungė ir vėl paklausė. Kompiuteris atsakė:
- Nepakankamai informacijos, prijunkite mane prie visų pasaulio kompiuterių, kokie tik yra.
Mokslininkai vargais negalais taip padarė ir vėl paklausė to paties. Kompiuteris vėl atsakė:
- Vis dar nepakankamai informacijos. Prijunkite mane prie visų buitinių prietaisų, automobilių, visų įrengimų, kokie tik yra.
Mokslininkai ėmė plušėti ir po kelerių metų, per didžiausius vargus, jį prijungė. Tada vėl paklausė:
- Ar dievas yra?
Kompiuteris pamąstė ir tarė:
- Taip, dabar jau yra!
Vaikinas klausia panelės:
- Ar turi parkerį?
Mergina:
- Taip, štai, imk.
Vaikinas:
- Hmm, jis nerašo, matyt rašalas baigėsi.
Mergina:
- Ką?
Vaikinas:
- Jis nebeveikia.
Mergina:
- Ar tu įsitikinęs?
Vaikinas:
- Netiki manimi? Gerai, pati pabandyk... Štai imk ir užrašyk ant to popieriuko savo telefono numerį.
Tėtis giria penkiolikmetę dukrą:
– Nuostabu. Tu telefonu kalbėjai tik 15 minučių! Kas skambino?
– Nežinau... Kažkas ne ten pataikė.
Grįžta traukinių palydovė namo, nusirengia ir gulasi miegoti. Po kelių minučių į lovą įsirango vyras ir sako:
- Nu, davai...
Žmona, jau beveik miegodama:
- Palauk, palauk. Tuoj traukinys pajudės, tada...
Viena šeima niekaip negalėjo susilaukti vaikų, todėl nutarė pasinaudoti vyro, teikiančio apvaisinimo paslaugas, pagalba. Tą dieną, kai turėjo ateiti apvaisintojas, ponas Fosteris tarė savo žmonai:
- Aš išeinu. Tuojau turėtų ateiti tas vyras.
Po pusvalandžio visai atsitiktinai į duris paskambino fotografas, darantis vaikų nuotraukas. Jis, eidamas pro šalį, nutarė ir čia pasiūlyti savo paslaugas:
- Labas rytas, ponia! Jūs manęs nepažįstate, bet aš čia atėjau...
- O, tik nereikia aiškintis, aš jūsų jau seniai laukiu, - tarė ponia Foster, įleisdama svečią.
- Tikrai? - nustebo fotografas. - Labai puiku! Mano darbo sritis - vaikai.
- Tai ir yra, ko aš ir mano vyras tikėjomės. Prašom sėstis, tai kur mes pradėsim? - paklausė sumišusi ponia Foster.
- Viską palikite man. Paprastai aš darau du kartus vonioje, vieną ant sofos ir, ko gero, porą kartų lovoje. Kartais svetainės grindys tam irgi puikiai tinka, čia galima gerai išsiplėsti.
- Vonia ir svetainės grindys?! Nenuostabu, kad mums su Hariu nepasisekė.
- Matot, ponia, niekas iš mūsų negali garantuoti geros kokybės kiekvieną kartą. Bet jei mes pabandysime keletą skirtingų pozų, ir iš šešių ar septynių kampų, neabejoju, kad rezultatais jūs būsite patenkinta.
- Aš tikiuosi, kad mes greitai visa tai atliksime? - sušnibždėjo ponia Foster.
- Mano darbas, ponia, reikalauja laiko. Žinoma, galėčiau spustelt ir viską atlikti per 5 minutes, bet jūs nusiviltumėte.
- Argi to nežinau! - sušuko ponia Foster.
Fotografas atsidarė lagaminėlį ir išsitraukė aplanką su vaikų nuotraukom.
- Šita daryta ant autobuso stogo Londono centre.
- O Dieve! – sušuko Foster, šluostydamasi prakaitą.
- O va šie dvyniai kažkaip atsitiktinai pavyko, nes su jų motina buvo sunku dirbti. Ji nuolat klykė ir rėkė, sunkiai galėjau susikoncentruoti.
- Ak štai kaip. – tarė Foster.
- Taigi ponia, jei jūs pasiruošusi, išsitrauksiu trikojį ir galėsim pradėti.
- Trikojį? – išsigando Foster.
- O taip, aš naudoju trikojį pasidėti savo Canon'ui. Jis per didelis nulaikyti, kai pradedu savo darbą... Ponia, ponia! O Dieve, ji nualpo!
Išvirė mama košės ir sukvietė šeimyną valgyti. Atėjo vyras ir du vaikai. Ir kaip čia buvus mama labai užsinorėjo meilės. Mama maišo košę šaukštu, mirkčioja tėvui ir sako:
- Aš kažin ko prastai jaučiuosi, nevalgysiu košės, eisiu pagulėti.
Ir nuėjo. Tėvas staigiai sukirto košę ir nubėgo įkandin mamai. Vaikam košė visai nepatiko. Vyresnysis vaikas nuėjo pažiurėti, ką tėvas daro. Kai vaikas išvydo, kas dedasi miegamajame, bėgte atlėkė į virtuvę ir pradėjo kirsti košę. Jaunesnysis klausia:
- Klausyk, ko tu valgai tą košę, juk ji tau visai nepatinka?
- Nepatinka tai nepatinka, o nueik pažiūrėk, ką tėvas daro su tais, kurie košės nevalgo!
Sėdi čiukčis su žmona ir skundžiasi:
- Kodėl visi mano, kad mes "tuk tuk"?
Žmona atsisuka:
- Einu, atidarysiu duris, kažkas beldžiasi.
Čiukčis:
- Palauk, aš einu, čia pas mane.
