 |
Mama išvažiuoja pailsėti į Kiprą. Tėtis ryte veda Petriuką į darželį. Į vieną veda - nepriima, į kitą - nepriima. Vaikui trūko kantrybė ir sako:
- Tėti, kiek tu mane vedžiosi po darželius? Aš į mokyklą pavėluosiu.
Jaunavedžiai sugalvojo praleisti medaus mėnesį kaime. Pas senutę išsinuomavo kambarį ir pradingo. Po trijų dienų sunerimusi senutė šaukia:
- Ei, kur prapuolėt. Ar gyvi? Gal valgyti norite?
- Gyvi, močiute. Mes valgome meilės vaisius.
- Gerai. Tik lupenų nuo tų vaisių nemeskit per langą. Mano žąsys springsta.
Pamoka. Mokytoja klausia laikydama ant rankų ežiuką:
- Vaikai, gal kas pasakys kas čia?
Marytė sako:
- Liūtas!
- Ne, ne liūtas, - sako mokytoja.
Kita mergaitė:
- Tai žirafa!
- Nu, ir ne žirafa, vaikučiai, - sako mokytoja.
Dar vienas berniukas kelia ranką ir sako:
- Žinau. Tai kiškis!
- Ne, vaikai, ir ne kiškis. Gal kas nors tikrai žinote, koks tai gyvūnas?
Petriukas:
- Aš žinau!
Mokytoja:
- Tai ateik prieš klasę ir pasakyk visiems, kas čia.
Petriukas išdidžiai prieina. Visi vaikai kartu su mokytoja įdėmiai žiūri. Jis paima ežį ant rankų ir sako:
- Tai štai koks tu, BRIEDI!
Sėdi kalėjimo kameroje dviese. Vienas iš jų - sifilitikas paskutinėj stadijoj, toks pūvantis. Jis paima sau už ausies, nuplešia ją ir sviedžia lauk pro kameros grotas. Po to nuplešia kitą ausį ir vėl sviedžia pro grotas. Po to nusitraukia sau nosį ir irgi išmeta lauk. Antrasis jam sako:
- Tai ką, bėgi po truputį?
