Vyras ryte žadina žmoną:
- Zuikeli, kelkis, tau į darbą eiti laikas.
Žmona, versdamasi ant kito šono:
- Šiandien aš žuvytė. Neturiu kojyčių ir niekur neisiu.
Susitinka du draugai. Vienas klausia:
- Na, kaip laikaisi, kaip reikalai?
- Nieko gero, viršininkas už tris verčia dirbti... Tai dar gerai bent tiek, kad esame penkiese.
Buvęs gatvės mušeika tapo solidžiu verslininku. Tikras grietinėlės atstovas - spauda tik fotografuoja, partijos į savo narius kviečia. Viskas būtų nuostabu, jei ne viena bjauri yda iš senojo gyvenimo - labai jau jis keikėsi. Taigi žmona jam ir patarė vietoj keiksmų vartoti gėlių pavadinimus. Idėja vyrui patiko. Ir štai kartą jie su žmona išsiruošė į teatrą. Ateina ir mato - privačioje jų ložėje sėdi kažkoks neaiškus tipas. Vyrukas susinervina ir pratrūksta:
- Ei, tu, Gvazdike! Narcizink iš čia! Nes kaip užtulpinsiu, tai pilnas kelnes pripakalnutinsi!
Ūkininkas samdiniui:
- Pusę bulvių sukrausime į sandėlius, o pusę - parduosime turguje.
- Supratau. Lekiu jų pjaustyti.
Generalinis direktorius buhalteriui:
- Girdėjau kalbant, jog vaikštote į bažnyčią ir meldžiatės, kad jums pakeltų algą.
- O ką, negalima?
- Galima. Bet aš nemėgstu, kai žmonės mane apeidami kreipiasi į aukštesnes instancijas...
Vienas draugas pasakoja kitam:
- Baigiau universitetą su pagyrimu.
- Sveikinu! Turbūt iš karto gavai pasiūlymą dirbti mokesčių inspektoriumi?
- Gavau, bet susikirtau per pirmąjį pokalbį.
- Kaip?
- Manęs paklausė ar aš vaikystėje kankinau gyvūnus, o aš, kvailys, atsakiau "Žinoma, kad ne!"