Stovi du muitininkai pasienyje. Žiūri – važiuoja vyrukas su dviračiu, ant bagažinės cigarečių “Marlboro” blokas.
- Ot niekšas, – sako vienas, – taip viešai veža kontrabandą.
- Nieko nepadarysi – bloką galima be muito vežti. Savo reikmėms.
Kitą dieną mato tą patį vyruką, vėl su “Marlboro” bloku ant dviračio bagažinės.
- Tuoj aš tam niekšui baudą išrašysiu.
- Nusiramink, jis turi teisę, savo reikmėms veža...
Situacija kartojasi kasdien maždaug du mėnesius. Galiausiai abu muitininkai prieina prie to vyruko ir sako:
- Žmogau, imk mūsų sunkvežimį, prisikrauk pilną cigarečių ir parsivežk, mes tavęs nestabdysim, tik nebenervink mūsų...
- Ko jūs čia prikibot? Nereikia man jūsų sunkvežimio, aš jau visus dviračius pervežiau...
Šefas darbuotojui:
- Jūs atleidžiamas, nes darbo metu miegojote.
- Tačiau direktoriau, juk aš ne vienintelis taip darau.
- Žinau, bet jūs vienintelis tai darėte su mano žmona.
Verslininkas, pajutęs, kad artėja mirtis, pasikvietė abu savo sūnus.
- Paklausykite, vaikai mano, ką aš jums pasakysiu. Štai mano paskutinis pamokymas jums: visada būkite sąžiningi. Ypač verslo reikaluose. Tik sąžiningumas atneš jums turtus, sėkmę ir pagarbą.
Vyrenysis sūnus bandė paprieštarauti, bet jaunesnysis jį sustabdė:
- Palik jį ramybėje! Argi tu nematai, kad tėtis jau kliedi.
Kalbasi du naujieji rusai:
- Klausyk, turiu bėdą, gal padėsi?
- Kokios bėdos? Pinigų reikia?
- Ne, supranti, mano sūnus baigė vidurinę ir dabar nei dirba, nei mokosi. Sėdi man ant sprando... Gal galėtum jį įdarbinti pas save? Supranti, noriu, kad jis pažintų gyvenimą, taip kaip aš - dirbtų ir užsidirbtų, gerai?
- Nu, bičas, kokios problemos! Tegul ateina pirmadieniais, mokėsiu po 1000 eurų per mėnesį.
- Ne, ne tai, Hari, aš noriu, kad jis iš tikro padirbėtų. Nu, paprakaituotų, pasinervintų, ot taip kaip aš pradėjau.
- Nu, gerai, bičas. Tegu jis ateina antradieniais ir penktadieniais – gaus po 2000 eurų per mėnesį – tinka?
- Paklausyk, Hari, aš noriu, kad jis dirbtų kasdien nuo 8 iki 5 ir gautų po 600 litų per mėnesį.
- Nu, tada sunkiai. Matai, bičas, tokį darbą norint gaut, reikia aukštąjį baigti.
Pardavėjas, sekretorė ir jų šefas eidami pietauti rado senovinę aliejaus lempą. Jie ją patrynė ir lauk išlindo dvasia.
- Ačiū, kad mane išleidot... Dabar aš išpildysiu po vieną jūsų norą, - tarė dvasia.
- Mano pirma! Mano pirma! - nekantravo sekretorė. - Noriu į Bahamus: plaukioti jachta, apsipirkinėti ir neturėti jokių bėdų...
Pūūūf!... Ir ji dingo...
- Dabar mano! Dabar mano! - suskubo pardavėjas. - Noriu į Havajus: ilsėtis paplūdimy su asmeniu masažuotoju ir gerti begalę Pina Coladų...
Pūūūf!.. Dingo ir jis...
- Ok, dabar tavo eilė! - sako dvasia susimąsčiusiam šefui.
Šefas:
- Aš tik noriu, kad tie abudu būtų ofise po pietų...
Moralas: Visada leisk šefui kalbėti pirmam!
Gyveno kartą tolimame tolimame iškyšulyje žmogelis, kuris buvo švyturio prižiūrėtojas. Tame švyturyje jis ir gyveno. Vakarais uždegdavo šviesą bokšto viršuje, rytais užgesindavo. Ir štai vieną naktį siaučia baisi audra, žaibuoja, bangos milžiniškos... O tarp tų bangų - mažytis laivelis, o laivelyje - paštininkas. Keikiasi, burnoja baisiausiai. Tarpais vis persižegnoja, kad nenuskęstų. Priplaukia vargais negalais iki to švyturio, išlipa visas permirkęs, sušalęs, leisgyvis. Rankose - laiškas žmogeliui iš švyturio. Po ilgo beldimosi tas pagaliau atidaro duris. Paštininkas jau nebetverdamas rėkia:
- Ožy tu nelaimingas, gyvena čia visokie pasaulio krašte, vos galo negavau tą laišką nešdamas...
Na ir taip kokias 5 minutes. Žmogelis klausia:
- Viską pasakei?
- Viską.
- Tai va, jei dar aiškinsi, tai laikraštį užsiprenumeruosiu.
Vyras skambina savo bosui ir sako:
- Šiandien dėl oro sąlygų negalėsiu atvykti į darbą.
Bosas:
- Bet juk lauke saulė šviečia.
Vyras:
- Būtent!
- Nesuprantu, kodėl Lietuvoje taip visi nori to aukštojo mokslo. Pas mus, pavyzdžiui, iš 25 žmonių įmonėje tik du su aukštuoju: valytoja ir kurjeris...
Ateina klientas pas laikrodininką. Laikrodininkas paima kliento laikrodį, atidaro, o iš jo iškrenta nudvėsęs tarakonas. Meistras ir sako:
- Aaa, dabar suprantu, kodėl jūsų laikrodis neina. Mašinistas numirė.
Direktorius priėmė į darbą sekretorę, įsakyme parašydamas: "Bandomasis laikotarpis - mėnuo". Praėjo dvidešimt dienų. Sekretorė sunerimusi skundžiasi:
- Ponas direktoriau, jau baigiasi mėnuo, o manęs niekas nebando...