 |
Pardavėjas, sekretorė ir jų šefas eidami pietauti rado senovinę aliejaus lempą. Jie ją patrynė ir lauk išlindo dvasia.
- Ačiū, kad mane išleidot... Dabar aš išpildysiu po vieną jūsų norą, - tarė dvasia.
- Mano pirma! Mano pirma! - nekantravo sekretorė. - Noriu į Bahamus: plaukioti jachta, apsipirkinėti ir neturėti jokių bėdų...
Pūūūf!... Ir ji dingo...
- Dabar mano! Dabar mano! - suskubo pardavėjas. - Noriu į Havajus: ilsėtis paplūdimy su asmeniu masažuotoju ir gerti begalę Pina Coladų...
Pūūūf!.. Dingo ir jis...
- Ok, dabar tavo eilė! - sako dvasia susimąsčiusiam šefui.
Šefas:
- Aš tik noriu, kad tie abudu būtų ofise po pietų...
Moralas: Visada leisk šefui kalbėti pirmam!
Gyveno kartą tolimame tolimame iškyšulyje žmogelis, kuris buvo švyturio prižiūrėtojas. Tame švyturyje jis ir gyveno. Vakarais uždegdavo šviesą bokšto viršuje, rytais užgesindavo. Ir štai vieną naktį siaučia baisi audra, žaibuoja, bangos milžiniškos... O tarp tų bangų - mažytis laivelis, o laivelyje - paštininkas. Keikiasi, burnoja baisiausiai. Tarpais vis persižegnoja, kad nenuskęstų. Priplaukia vargais negalais iki to švyturio, išlipa visas permirkęs, sušalęs, leisgyvis. Rankose - laiškas žmogeliui iš švyturio. Po ilgo beldimosi tas pagaliau atidaro duris. Paštininkas jau nebetverdamas rėkia:
- Ožy tu nelaimingas, gyvena čia visokie pasaulio krašte, vos galo negavau tą laišką nešdamas...
Na ir taip kokias 5 minutes. Žmogelis klausia:
- Viską pasakei?
- Viską.
- Tai va, jei dar aiškinsi, tai laikraštį užsiprenumeruosiu.
Vyras skambina savo bosui ir sako:
- Šiandien dėl oro sąlygų negalėsiu atvykti į darbą.
Bosas:
- Bet juk lauke saulė šviečia.
Vyras:
- Būtent!
- Nesuprantu, kodėl Lietuvoje taip visi nori to aukštojo mokslo. Pas mus, pavyzdžiui, iš 25 žmonių įmonėje tik du su aukštuoju: valytoja ir kurjeris...
Ateina klientas pas laikrodininką. Laikrodininkas paima kliento laikrodį, atidaro, o iš jo iškrenta nudvėsęs tarakonas. Meistras ir sako:
- Aaa, dabar suprantu, kodėl jūsų laikrodis neina. Mašinistas numirė.
Direktorius priėmė į darbą sekretorę, įsakyme parašydamas: "Bandomasis laikotarpis - mėnuo". Praėjo dvidešimt dienų. Sekretorė sunerimusi skundžiasi:
- Ponas direktoriau, jau baigiasi mėnuo, o manęs niekas nebando...
Nuvažiuoja autobusas. Iš paskos bėga moteris ir šaukia:
– Palaukit! Sustokit! Aš į darbą vėluoju!
Keleiviai vienas per kitą susišnabžda ir perduoda vairuotojui, kad sustotų. Moteris įlipa:
– Aaaaaa... – atsikvepia. – Ačiū Dievui, suspėjau... O dabar, mielieji, rodome savo bilietukus.
Santechnikas gavo skubų iškvietimą: daugiabučio rūsį visą užpylė š... Atvykęs į įvykio vietą, santechnikas liepa sūnui paduoti raktą ir neria. Po kurio laiko š..ai atslūgsta ir santechnikas pergalingai sako sūnui:
- Tai va, mokykis sūnau, o tai visą gyvenimą raktus tik ir padavinėsi...
Namų šeimininkė padėjėjai:
- Nina, kiek kartų jums jau sakiau! Valydama langus ir stodama ant aksomu aptrauktų fotelių pasidėkite laikraštį!
- Nereikia, ponia, aš ir taip pasiekiu.
Grabdirbių, duobkasių ir t.t. susirinkimas. Sprendžiama, kaip galima būtų pagerinti darbą. Pasisako įvairių kapinių ir dirbtuvių atstovai:
- Siūlau laidoti be karstų, tada mažiau medžiagų susinaudos!
- Taip, geras pasiūlymas, o dar siūlau laidoti ne gulomis, o stačiomis - tada taupysis vieta kapinėse ir duobkasiams darbo bus mažiau!
- O aš siūlyčiau juos užkasti tik iki pusės - tada darbo duobkasiams dar labiau sumažės, o be to, nereikės statyti paminklų!
- Tikrai! O jei mes juos dar rankomis sukabinsime, gausis puiki tvora aplink kapines!