Jaunuolis su mergina sėdi ant suoliuko. Jaunuolis labai kuklus. Na, o merginai norisi, kad jaunuolis ją pabučiuotų, ji ir sako:
- Oi, man skruostą skauda!
Jaunuolis bučiuoja ją į skruostą.
- Na kaip, dabar skauda?
- Ne, neskauda.
Po kiek laiko:
- Oi, man kaklą skauda!
Jis tik čmok jai į kaklą:
- Na kaip, skauda?
- Ne, neskauda.
Šalia sėdi senis ir klausia:
- Jaunuoli, jūs nuo hemorojaus negydote?

Grabdirbių, duobkasių ir t.t. susirinkimas. Sprendžiama, kaip galima būtų pagerinti darbą. Pasisako įvairių kapinių ir dirbtuvių atstovai:
- Siūlau laidoti be karstų, tada mažiau medžiagų susinaudos!
- Taip, geras pasiūlymas, o dar siūlau laidoti ne gulomis, o stačiomis - tada taupysis vieta kapinėse ir duobkasiams darbo bus mažiau!
- O aš siūlyčiau juos užkasti tik iki pusės - tada darbo duobkasiams dar labiau sumažės, o be to, nereikės statyti paminklų!
- Tikrai! O jei mes juos dar rankomis sukabinsime, gausis puiki tvora aplink kapines!

Parke ant suoliuko sėdi vyras, rūko... Prie jo priėjęs žmogus klausia:
- Atsiprašau, bet galėčiau pasidomėt kiek cigarečių surūkot per dieną?
- Gal 60... - atsako.
- Kiek metų jau rūkot?
- 43 metus...
Smalsusis žmogus išsitraukia skaičiavimo mašinėlę ir įnirtingai skaičiuoja. Po minutėlės kreipiasi:
- Matote tą dangoraižį? Jei Jūs būtumėt nerūkęs, dabar toks jau galėtų būti Jūsų...
Rūkantis vyras, užsitraukęs dūmą, sako:
- O jūs rūkot?
- Ne!
- Turit dangoraižį?
- Ne.
- Tai va, o šis dangoraižis - mano...

Grįžta namo vyras, žiūri – žmona nuoga guli. Suprato, kad kažkas negerai, puolė po kambarius lakstyti, ieškoti. Nieko neradęs, išėjo į balkoną parūkyti. Žiūri – kažkas kabo ant rankų. Galvoja: “Aha, radau...“ ir pačiupęs spintelę, kad trenks per tas rankas, per rankas...
Vyksta teismas. Kaltinamasis pasakoja:
– Pareinu namo, žiūriu žmona nuoga. Iš karto supratau, kad kažkas yra, suradau jos meilužį kabantį ant balkono turėklų ir supykęs trenkiau su spinta...
Nukentėjęs:
- Palaisčiau gėles balkone, nutariau pasimankštinti. Pasikabinau rankomis už kaimyno balkono turėklo ir ėmiau daryti prisitraukimus. Staiga kažkas kaip trenks su spinta per rankas...
Liudininkas:
– Sėdžiu, vadinasi, spintelėje, staiga kažkas kaip čiupo ją ir metė per balkoną, dar turėklą užkabino...

Ateina studentas dirbti į prekybos centrą, vyr. konsultantas sako:
- Žiūrėk, klientas ateina, stebėk ir mokykis...
Konsultantas prieina, paklausia kuo gali padėti, moteriškė paprašo rulono tapetų, o tas ir sako:
- Žinokit, pas mus du rulonėliai šių tapetų liko, gal nupirkite, nes po to dar būsit apsiskaičiavus ar ką ir teks visą kambarį pertapetuoti...
Moteriškė nuperka du rulonus, o vyr. konsultantas ir sako studentui:
- Matai, kaip reikia dirbti! Žiūrėk, ateina pirkėja, dabar tavo eilė.
Studentas prieina:
- Laba diena, kuo galiu pagelbėti...
- Man paketų reikia...
- Dar galime ir baltų dažų, ir teptuką pasiūlyti...
- Ne, ne, jūs nesupratote, man moteriškų įklotų reikia, o ne dažų ir teptuko...
- Aš viską supratau - savaite nesi*isit, tai bent palanges persidažysit...

Mirė žmogelis ir nukeliavo i dangų. Dievas jam sako:
- Buvai blogas, tad turėsi grįžti į žemę ir išpirkti savo nuodėmes, paversiu tave paukščiu...
Nespėjo žmogelis nei žodžio ištarti, kaip apsidairęs pamatė, jog sėdi vištidėj tarp vištų... Nu ką, sėdi jis ir
nežino ka veikti. Netikėtai viena višta jam sako:
- Dėk kiaušinius.
- Tai kad nemoku, - liūdnai atsako žmogelis.
- O kas čia sunkaus? Tereikia labai pastenėti ir padėsi kiaušinį.
Nu ką, žmogelis nenori, kad Dievas supyktų. Pradėjo stenėti. Stenėjo, stenėjo... Tik staiga pasigirsta žmonos balsas:
- Petrai, kelkis, visą lovą prišikai!

Paryžiuje iš 17-o aukšto iššoko žmogus. Lietuvis. Atvyksta policija, užeina į butą ir klausia merginos, prancūzės:
- Čia iš jūsų balkono žmogus iššoko?
Mergina:
- Taip. O ką?
Policija:
- Tai prašom papasakoti, kaip viskas įvyko.
Mergina:
- Tai va, susitikau aš su juo ir pasiūliau, kaip pas mus įprasta, vyno butelį dviem. O jis pasiūlė, kaip pas juos įprasta, po du butelius ant galvos. Atėjom pas mane. Aš, kaip pas mus įprasta, išgėriau dvi taures, o jis, kaip pas juos įprasta, viską, kas liko. Po to aš, kaip pas mus įprasta, pasiūliau eiti į lovą, o jis, kaip pas juos įprasta, pasisiūlė atnešti dar gerti. Po kiek laiko grįžo namo mano vyras. Aš jau norėjau, kaip pas mus įprasta, jį supažindinti su savo vyru, bet jis, kaip pas juos įprasta, iššoko pro balkoną...

Grįžta žmona po atosotogų iš sanatorijos į namus pas savo vyrą. Vyras visai nesidžiaugia – sėdi susikrimtęs, neramus, primygtinai reikalauja išmesti sofą. Žmona nėra mačiusi jo dar tokio susikrimtusio.
Po kelių dienų jos vyras neiškenčia sąžinės graužiamas. Kas bus, tas bus – pasisako, kad, jai nesant, su kaimyne sugriešijo ant šios sofos, ir dabar nuo to laiko ji jam kelia nemalonius prisiminimus.
Žmona jam ir sako:
– Vyreli, kvaileli tu mano, jei ir aš imčiau taip į galvą ir mėtyčiau savo daiktus, tai namuose liktų tik šviestuvas.

Jonukui suėjo 18 metų, išėjo jis į mišką grybauti, pasiklydo, užėjo raganos trobelę, kur piktoji ragana jį pasičiupo ir jau ruošėsi kepti. Tačiau, apžiūrėjusi Jonuką, ragana pagalvojo, kad visai nieko jis vaikinas ir pabudo joje seniai netenkinti kūniški geiduliai. Ir sako jam ragana:
- Jonuk, turi pasirinkimą. Gali pasimylėti su manimi, tada gausi pusę karalystės, arba gali atsisakyti, ir negausi nieko, ir dar ko gero aš tave iškepsiu.
Jonukas pažiūrėjo į raganą - lyg ir baisi, bet gal geriau, nei mirti. Be to, visai nieko būtų karalystės nekilnojamojo turto gauti, sukando dantis ir pamylėjo raganą įvairiais būdais - ir prie krosnies, ir už namo, ir net prie šulinio. Raganos akys tik švyti, šypsosi sau patenkinta senoji žaba. Jonukas užsisagstė kelnes ir sermėgą ir klausia:
- Tai kaip dėl tos karalystės?
Ragana jam:
- Jonuk, o kiek tau metų?
- Aštuoniolika, - sako Jonukas.
- Toks didelis ir dar tiki pasakomis...

Mirties patale senukas pažadėjo žmonai, kad patekęs į dangų prisisapnuos jai ir papasakos, kaip ten ir kas, po kiek. Ir akurat, kelios dienos po laidotuvių sapnuoja jinai velionį ir kalbasi su juo:
- Mielasis, kaip malonu tave girdėti. Sakyk, kaip ten?
- Nu faina...
- Kokia dienotvarkė?
- Nu ką, keliamės anksti ir kruš**ės.
- Kruš**ės? O tai ką paskui?
- Paskui pusryčiaujam.
- Tai dar prieš pusryčius? O kas pusryčiams?
- Pusryčiams tai salotos.
- Na, o kas paskui?
- Kruš**ės.
- Vėl? O paskui?
- Paskui jau pietūs.
- Iki pat pietų? O šiaip, ką jūs ten valgote?
- Na, salotas, kartais kokias daržoves.
- O, tai liuks, kaip sveika. O paskui?
- Kruš**ės iki vakaro. Tuomet ir vėl salotos.
- Kaip ir vėl? Na ir dangus, atleisk viešpatie, jūs ten nieko neveikiat, tik užkandžiaujate ir kruš**ės.
- O kas tau sakė, mieloji, kad aš danguje? Aš dabar Australijoje triušis...