Ateina studentas egzamino laikyti ir be kalbų deda ant stalo butelį konjako.
- Patenkinamai, - pasako dėstytojas.
Studentas prie pat deda saldainių dėžę:
- Gerai.
Ant saldainių dėžės dedamas labai brangus, inkrustuotas tušinukas. Dėstytojas:
- Puiku, - ir rašo pažymį.
- Taip, dabar reikia fiziką išlaikyti, - sako studentas dėdamas viską atgal į krepšį.

Vaikas išmoko kalbėti ir visi daiktai, kuriuos jis ištardavo, mirdavo. Vieną kartą jis sako:
- Šuo.
Šuo numirė. Kitą dieną pasakė senelė, tai senelė numirė. Tėvas vaikšto, galvoja, kad tik manęs nepaminėtų, kad tik nepaminėtų. O vaikas sako:
- Tėtis.
Tėvas jau atsigulė, laukia sudėjęs rankas kol numirs. Ateina mama ir sako:
- Taigi kelkis, ko čia guli, kaimynas jau numirė.

Vyras grįžta namo ir sako savo žmonai:
- Su naujais akiniais tu atrodai šūdinai.
Žmona:
- Bet aš neturiu naujų akinių...
Vyras:
- Užtai aš turiu!

Sėdi bobulkos šimtametės ant suoliuko. Nuo ryto iki vakaro. Į praeinančius žmones žiūri. Tarpais pašneka ką nors. Ir štai, viena sako:
- Ei, o kas čia taip dvėseliena smirdi? Ei, Ona, ar girdi? Ona???

- Ačiū, teta, už dovaną, - sako Petriukas.
- Neverta dėkoti, mano mielasis, - šypsosi teta.
- Ir aš taip manau, bet mama liepė...

Miesto centre jau kelis dešimtmečius stovėjo dvi skulptūros: vyro ir moters veidais į vienas kitą. Vieną dieną nusileido angelas iš dangaus ir tarė jiems:
- Jūs visą šį ilgą laiką buvote pavyzdingos skulptūros, todėl aš jums suteiksiu ypatingą galimybę: įkvėpsiu jums gyvybę trisdešimčiai minučių, per kurias galėsite daryti ką norėsite! - Ir pliaukštelėjęs delnais, angelas atgaivino skulptūras.
Įkvėpti gyvybės, vyras ir moteris iš pradžių susinepatogino vienas prieš kitą, bet paskui metėsi į krūmus, iš kurių vėliau pasigirdo kikenimas, krykštavimas ir šakų traškesys. Po penkiolikos minučių abi skulptūros išlindo iš krūmų patenkintos ir išsišiepusios iki ausų.
- Jūs turite dar penkiolika minučių. - valiūkiškai mirktelėjęs tarė angelas.
Dar labiau išsišiepdama moteriškoji skulptūra tarė vyriškajai:
- Puiku! Tiktai dabar tu laikysi balandį, o aš šiksiu jam ant galvos!

- Jūs vėl vėluojate. Negi nežinote, kada prasideda darbas?
- Ne. Visada, kai ateinu, kitus randu jau dirbančius.

Petriukas grįžta iš mokyklos namo ir sako:
- Tėti! Šiandien mano klasiokas pavadino mane gėjumi!
Tėtis:
- Tuomet primušk jį!
Petriukas:
- Bet tėti... Jis juk toks mielas...

Susitiko seniai nesimatę draugai. Vienas klausia:
- Kaip gyveni, iš ko gyveni?
- Iš rašymo.
- Ooo, tapai žurnalistu ar rašytoju?
- Ne, rašau tėvui laiškus, kad atsiųstų man pinigų...

Mokytoja klausia Petriuko:
- Pasakyk priešingą sakinį: "Vaikai tamsoje daro klaidas".
Petriukas:
- Klaidos tamsoje daro vaikus.