Ateina Mikė Pukuotukas pas Knysliuką ir sako:
- Pas mane už nugaros butelis degtinės, atspėsi kurioj rankoj - išgersim, o jei ne - sudaužysim.
- Kairėj!
- Galvok, Knysliuk, galvok!

Eina girtas chronius gatve. Žiūri - vienuolė skersai gatve eina. Jis pribėga prie jos, į pilvą na, iš kojų na, galvon na... Vienuolė jau sąmonę prarado... Tada jis pakelia jos galvą nuo žemės ir sako:
- Nu ką, betmenai, šiandien ne toks kietas!

- Mano draugas metė gerti. Na, kaip "draugas" - dabar tik pažįstamas...

Girtuoklis randa savartyne veidrodį, pažiūri į jį ir sako:
- Jeigu aš toks būčiau, tai tikriausiai nusišaučiau...

Ateina į darbą susisukęs žmogelis ir skundžiasi savo kolegoms:
- Kaip kaklą skauda!
- O kas atsitiko?
- Vakar pradėjo labai nugarą skaudėti, tai žmona ištrynė su spiritu.
- Tai kuo čia dėtas kaklas? - nesupranta kolegos.
- O jūs kada nors bandėte nusilaižyti sau nugarą?

- O aš po išgertuvių, ryte, jaučiuosi kaip agurkas.
- Šviežias, stiprus ir pasitempęs?
- Ne. Žalias ir visas paburkęs...

Skamba buto durų skambutis. Duris atidaro Petro žmona. Nepažįstama moteriškė lemena:
- Renku aukas girtuoklių prieglaudai...
- Luktelėkite, - atsako buto šeimininkė, - tuoj vieną atitempsiu!
Ir atitempia girtą Petrą.

Žmogelis užsuka į barą ir užsisako du litrinius bokalus alaus. Barmenas jį aptarnauja, šis sumoka, išgeria ir eina linksmai svyruodamas į kitą barą. Čia jis užsako vieną litrinį bokalą alaus. Vėl sumoka, išgeria ir keliauja toliau dar labiau svirdinėdamas. Kitame bare jis prašo vieną puslitrinį bokalą alaus. Vos pavilkdamas kojas, žmogus grižta į savo butą. Laiptinėje jis išsitraukia 0,33 l buteliuką ir jį išgeria. Užropojęs į penktą aukštą ir įgriuvęs pro duris, jis dar nueina į virtuvę, išsitraukia butelį alaus iš šaldytuvo ir, įsipylęs stiklinę, ją išlenkia iki dugno. Įgriuvęs į miegamąjį, jis pažadina savo žmoną ir sako jai, sunkiai tardamas žodžius:
- Klausyk, brrrangioji, tai iš tiesssų kkkeista. Kuo mažžžiau aš gerrriu, tuo labiau esu gggirtas!

- Alio!
- Sveikas, Daliau, atvažiuok į svečius.
- Ne, Aivarai, vėl prisigersim kaip kiaulės.
- Na ir kas?
- Ach, tu moki įtikinti žmones, atvažiuoju!

Grįžta Jonas po Joninių namo paryčiais, prilupęs kaip reikiant, vos paeina. Spaudžia skambutį. Žmona atidaro. Abu stovi žiūrėdami viens į kitą kelias minutes - žmona priekaištingai, Jonas nieko nematančiomis akimis. Staiga Jonas kiek krūpteli, akys įgauna žvalumo, pamato žmoną ir sako draugiškai:
- Na tai už-ž-žeik, jei jau atėjai!